"Jeigu bičių nemylėsi, bitės tavęs irgi nemylės!"
Bitininkystė tai ne vien bičių laikymas medui, vaškui ir kitiems produktams (bičių duonai, pieneliui, nuodams, pikiui) gauti, ar žemės ūkio augalams apdulkinti. Bitininkystė tai pilnatvę suteikianti veikla, reikalaujanti begalinės kantrybės, kruopštumo ir darbo. Žinoma, žvelgiant techniškai bitininkystė yra žemės ūkio šaka, nors seniau drėvinė bitininkystė buvo laikoma miškų ūkio šaka. Visas bites tiriantis mokslas vadinamas melitologija, tačiau namines bites (Apis mellifera) tirianti melitologijos dalis - apiologija. Bitininkyste ar bičių auginimu užsiimantys asmenys vadinami bitininkais. Anksčiau Lietuvoje jie taip pat vadinti bartininkais. Manoma, kad žodis liet. bičiulis, bendrinėje kalboje vartojamas geram draugui apibūdinti, pirmiausia atsirado būtent tarp bitininkų. Lietuvių kalboje apie bitininkystės svarbą yra ir daugiau užuomenų, egzistuoja tokie upių pavadinimai kaip Biteikis, Bitupis, Bitupaitis, Bitežeris, Bitpelkis, Bitėniškis, ežero pavadinimas - Bitinėlis, vietovadžiai - Bitėnai, Užbičiai, Bitėniškiai, Bitkalniai, Bitmeškiai, bei pavardės - Bitė, Bitelė, Bitinas, Bitikis ir kt.
Bitinikystės svarba neabijotinai atsispindi senajame baltų tikėjime, baltų mitologijoje. Lietuvoje bičių deivė yra žinoma Austėjos vardu. Pasak legendos, kai karalienė bičių motinėlė - Austėja - ieškodama naujų namų paliko avilį, šeimos kurios susikrovusios mantą keliaudavo kartu sekdamos karalienės spiečių į naujus namus susivienydavo ir sudarydavo ypatingos draugystės santykius, vadinamus „bičiulyste“. Austėjos vyras tai bičių trano dvasia, bitininkystės dievas, vardu Bubilas, kuris taip pat buvo ir buities dievas. Bubilas aptarnauja bites ir Austėja, bičių karalienę, bet ir padeda bitininkams. Senovės lietuviai šį dievą garbino tikėdamiesi, kad bitės bus sveikesnės ir atneš daugiau medaus. Tradiciškai buvo tikima, kad jei per pirmąjį vakarą praleistą jaunikio namuose sužadėtinei įgelia bitė, nuotaka bus prasta žmona. Jie tai pat tikėjo bitės labiau gelia nedoriems ir piktų kėslų turintiems žmonėms. Žinoma, tokie įsitikinimai yra labai seni ir neatitinka tikrovės, tačiau jie parodo protėvių požiūrį į bites. Seniau bitė ir jos šalutiniai produktai Lietuvoje buvo laikomi nepaprastomis dovanomis, todėl nei bičių, nei medaus nebuvo galima pardavinėti. Be to, buvo radus negyvą bitė buvo laikoma nepagarba negyvą bitę nepalaidoti.
Bitininkystės populiarumą Lietuvoje įrodo pagrindinio bitininkystės produkto populiarumas - medus. Beveik kiekvienuose namuos galite rasti bent nedidelį indelį medaus, kuris naudojamas tiek su arbata, tiek su blynais ar tradiciniu lietuvišku baltuoju sūriu. Taip pat midaus gamyba plačiai paplitusi visoje šalyje; šiam savotišką skonį turinčiam gėrimui sukurti kasmet sunaudojama daugiau nei 100 tonų medaus. Bėje, midus yra vienas seniausių alkoholinių gėrimų visame pasaulyje. Išsaugoti lietuviškas bitininkystės tradicijas yra gyvybiškai svarbu, todėl be Lietuvoje esančių bitininkų veikia ir senovės bitininkystės muziejus Stripeikiuose, kuris yra suskirstytas į zonas. Pirmoje zonoje pristatoma bitininkystės kultūra medžių daubose. Antrąją zoną sudaro avilių paroda, naudojama iki XX a. Trečiojoje zonoje rodoma bitininkystė, kokia ji yra šiandien, o ketvirtoje zonoje - skulptūros, atspindinčios bitininkystės tradicijas lietuvių mitologijoje.
Taigi, bitininkystė yra išties nepaprasta veikla su gilia ir įdomia įstorija. Daugeliui tai hobis, kai kuriem ir pragyvenimo šaltinis, tačiau tikrai visiem bitininkams tai yra veikla teikianti malonumą. Norintiems pradėti užsimiti bitinikyste rekomenduojame pradėti naudotis interneto platybėse egzistuojančia informacijos gausa ir bitininkystės tema paskaityti daugiau strapsnių, knygų ar kitų leidinių, bei sukauptas žinias panaudoti praktiškai. Bitininkystės pradžiai reikalingą įrangą galima ne tik įsigyti specializuotose parduotuvėse, bet ir susimeistrauti pačiam. Sukauptą patirtimi ir potriais bitinikai dalinasi ne tik socialiniuose tinkluose ar forumuose, bet Lietuvoje ir užsienio šalyse vykstančiuose bitininkų suvažiavimuose.